LTU Patekote į pirmąjį lietuvišką domeną. Daugiau informacijos

statulevicius psld1929–2003

 

Akademiką profesorių habilituotą daktarą Lietuvoje ir pasaulyje žinomą talentingą mokslininką, vieną iš Vilniaus tikimybių teorijos mokyklos kūrėjų, gabų ir nenuilstantį organizatorių, visuomenės veikėją Vytautą Statulevičių gerai pažinojo daugelis Lietuvos žmonių. Gyvos ir patrauklios jo paskaitos apie matematikos ir informatikos problemas, straipsniai spaudoje bei pasisakymai radijo ir televizijos laidose ne vieną moksleivį paskatino siekti mokslo žinių ar pasirinkti mokslininko kelią.

Vytautas Statulevičius gimė 1929 m.  lapkričio 27 d. Bikūnų kaime (Utenos raj.) ūkininkų šeimoje. Su žmona Irena užaugino sūnų Vytą, gabų, darbštų, aktyvų ir visuomenišką žmogų. Po žmonos mirties, 1993 m. vedė Aldoną Aleškevičienę.

Dabar plačiai žinomo mokslininko kelias į mokslą buvo nelengvas – apsunkino karas ir pokario nepritekliai. 1945–46 m. mokėsi Antalieptės žemės ūkio mokykloje. 1947 m. eksternu išlaikęs egzaminus iš progimnazijos kurso, įstojo į parengiamuosius kursus prie Vilniaus valstybinio universiteto. Juos baigęs 1949 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą.

1957 m. V. Statulevičius apgynė fizikos-matematikos mokslų daktaro (dabar - habilituoto daktaro) disertaciją. 1958 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

01 1958 edinb k vPasauliniame matematikų kongrese Edinburge, 1958 m.

Gabų studentą greit pastebėjo jaunas profesorius Jonas Kubilius, skatino jį savarankiškam moksliniam darbui. 1954 metais, baigdamas studijas Vilniaus universitete, vadovaujamas profesoriaus J. Kubiliaus V. Statulevičius parašė savo pirmąjį mokslinį darbą „Nelyginio skaičiaus reiškimas trijų beveik lygių pirminių skaičių suma“. Rašydamas šį darbą, jaunasis mokslininkas giliai išstudijavo skaičių teorijoje reikšmingą ir dažnai taikomą I. Vinogradovo trigonometrinių sumų metodą, kuris gerai pasitarnavo jam vėliau sprendžiant tikimybių teorijos ribinių teoremų problemas.

Baigęs Vilniaus universitetą, 1954–1957 m. V. Statulevičius studijavo Leningrado universiteto Tikimybių teorijos katedros aspirantūroje (vadovas J. Linikas) ir dirbo Vilniaus universiteto Bendrosios matematikos katedroje asistentu. 1955 m. V. Statulevičiaus moksliniai darbai buvo įvertinti Leningrado universiteto premija. Tai išskirtinis atvejis, kai šią garbingą premiją gavo aspirantas.

1957 m. grįžęs į Vilnių dr. V. Statulevičius pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute. Nuo tada V. Statulevičiaus gyvenimas buvo neatsiejamai susijęs su šiuo institutu. Iš pradžių dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, skaitė paskaitas Vilniaus universitete.

1959 m. V. Statulevičius sėkmingai apgynė daktaro (fizikos ir matematikos mokslų kandidato) disertaciją „Lokalinės ribinės teoremos nehomogeninėms Markovo grandinėms“.

03 1978 kat vVU Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros darbuotojai. V. Statulevičius – pirmoje eilėje antras iš kairės, šalia – J. Kubilius, 1979 m.

1959 m. rugsėjo mėn. V. Statulevičius buvo paskirtas Fizikos ir matematikos instituto Matematikos sektoriaus (1965 m. pavadintas Tikimybių teorijos sektoriumi) vadovu, iš kurio per kelis dešimtmečius (daugiausia V. Statulevičiaus pastangų dėka) išaugo dabartinis Matematikos ir informatikos institutas.

1962 m. – instituto direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui.

1967 m., reorganizavus institutą, dr. V. Statulevičius buvo išrinktas Fizikos ir matematikos (1977 m. pavadinimas pakeistas į Matematikos ir kibernetikos institutą, nuo 1990 m. – į Matematikos ir informatikos) instituto direktoriumi ir šiose pareigose dirbo iki 1995 m.

Jam vadovaujant, tikimybių teorija ir matematinė statistika tapo pagrindine instituto mokslinių tyrimų kryptimi. Šios krypties darbai susilaukė ir tarptautinio pripažinimo. Kartu buvo plėtojamos ir kitos matematikos šakos - diferencialinės lygtys ir skaitmeniniai jų sprendimo metodai, taip pat matematinė logika ir algoritmų teorija.

Daug dėmesio V. Statulevičius skyrė informatikos plėtrai. Vis naujais, tais laikais moderniais, kompiuteriais buvo komplektuojamas dar 1962 m. įkurtas instituto Skaičiavimo centras, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį plėtojant Lietuvoje informatikos mokslą bei jo taikymus bei pagreitinant kitų mokslo sričių rezultatų diegimą. Daug pastangų pareikalavo ir instituto pastatų bei observatorijos Molėtų rajone projektavimo ir statybų organizavimo darbai. Institutas tapo pagrindiniu matematikos ir informatikos mokslo centru Lietuvoje, reikšmingai remiančiu mokslą ir studijas daugelyje Lietuvos universitetų.

04 7007 ma vLietuvos mokslų akademijos nariai. V. Statulevičius – pirmoje eilėje trečias iš dešinės, apie 1980 m.

1967 m. dr. V. Statulevičius Vilniaus universitete apgina fizikos ir matematikos mokslų daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją „Atsitiktinių dydžių, susietų į Markovo grandinę, sumų asimptotinė analizė“. 1968 m. V. Statulevičiui suteikiamas profesoriaus vardas. 1972 m. prof. habil. dr. V. Statulevičius išrenkamas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, 1976–1985 m. dirba LMA Fizikos, technikos ir matematikos mokslų skyriaus akademiku sekretoriumi, 1985–1991 m. – LMA viceprezidentu.

Dirbant šiose pareigose, atsirado dar viena iš jo veiklos sričių – valstybinės reikšmės projektų mokslinė ekspertizė. Šiam tikslui jis telkė įvairių sričių mokslininkų grupes. Reikšmingas vaidmuo ekspertizėje teko matematiniams modeliams ir jų analizei. Svarbus šios veiklos rezultatas – garsiojo Gazpromo atsisakymas eksploatuoti naftos telkinį D-6, esantį Baltijos jūroje netoli Nidos. Matematiniai metodai taikyti ir vertinant Kruonio HAE, Kauno nutekamųjų vandenų valymo ir kitų objektų poveikį aplinkai. 1984 m. akad. V. Statulevičius išrenkamas Lietuvos „Žinijos“ draugijos valdybos pirmininku.

06 1 vk7 prez 1998 v7-osios Vilniaus konferencijos tikimybių teorijos ir matematinės statistikos klausimais dalyvius sveikina akad. A. Statulevičius, 1998 m. 06 2 vk7 pranes 1998A. Stautlevičius skaito pranešimą 7-ojoje Vilniaus konferencijoje, 1998 m. 06 4 vk7 soka 1998 vKonferencijos šeimininkas
V. Stautlevičius suspėja ir su
svečiais pasilinksminti, 1998 m.

Reikšminga akademiko V. Statulevičiaus veiklos sritis – Vilniaus tarptautinių tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencijų organizavimas. Pradėtos 1973 m. ir tapusios garsiųjų Berklio konferencijų tęsiniu, jos vyksta kas ketveri metai ir yra pelniusios pasaulinį pripažinimą. 1998 m. Vilniuje organizuotas ir 22-asis Europos statistikų kongresas.

05 mitinge 45 vMitingo Vingio parke dalyviai. A. Statulevičius – ketvirtas iš kairės, 1989 m. rugpjūčio 23 d.

1987 m. akad. V. Statulevičius buvo išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos liaudies deputatu bei Lietuvos deputatų grupės, kovojusios dėl Lietuvos ekonominio, politinio bei valstybinio savarankiškumo, seniūnu. Jo komunikabilumas ir diplomatiniai sugebėjimai tikrai turėjo nemažai įtakos, kad Lietuva 1990 m. tapo nepriklausoma valstybe.

1988 m. V. Statulevičius buvo Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo iniciatyvinės grupės narys, ilgametis šio universiteto senato narys, skaitė paskaitas būsimiesiems matematikams, informatikams ir fizikams. Nuo 1995 m. V. Statulevičius vadovavo universiteto Matematikos ir statistikos katedrai.

1996–2003 m. akad. V. Statulevičius buvo Matematikos ir informatikos instituto senato pirmininkas ir instituto Tikimybių teorijos skyriaus vadovas, o 2003 m. birželį, Senatui baigus veiklą, buvo išrinktas MII Tarybos nariu.

Akad. V. Statulevičius buvo Tarptautinio statistikos instituto bei JAV matematikų bei Europos statistikų draugijų narys, taip pat Lietuvos Netiesinių reiškinių analitikų asociacijos prezidentas. Daug metų jis buvo prestižinio matematinio žurnalo „Tikimybių teorija ir jos taikymai“ (rusų kalba) vyriausiasis redaktorius, žurnalo „Lietuvos matematikos rinkinys“ redkolegijos narys. Kaip kviestasis profesorius jis dirbo Maskvos, Sankt Peterburgo, Kalifornijos, Toronto, Otavos, Bylefeldo, Gioteborgo, Romos ir kituose universitetuose, buvo kviestinis pranešėjas Tarptautiniame matematikų kongrese Vankuveryje ir daugelyje kitų tarptautinių konferencijų.

Tačiau svarbiausias V. Statulevičiaus indėlis į tikimybių teoriją – nauji metodai ir rezultatai silpnai priklausomų ir nepriklausomų atsitiktinių dydžių sumų asimptotinėje analizėje. Labai reikšmingi V. Statulevičiaus darbai skirti didžiųjų nuokrypių problematikai. Jis pasiūlė ir kartu su savo mokiniais R. Rudzkiu bei L. Sauliu išplėtojo semiinvariantų metodą, įgalinantį įrodyti fundamentines didžiųjų nuokrypių lemas. Jų tyrimų rezultatai išdėstyti L. Saulio ir V. Statulevičiaus monografijoje „Didžiųjų nuokrypių ribinės teoremos“ (Mokslas, Vilnius, 1989, vertimas – Kluwer, Dordrecht, 1991).

Prof. V. Statulevičius – 35 disertantų mokslinis vadovas, iš kurių 10 tapo profesoriais. Iš buvusių disertantų galima paminėti prof. A. Aleškevičienę, doc. A. Aksomaitį, dr. A. Basalyką, prof. R. Bentkų, dr. d. Jakimavičių, doc. R. Lapinską, dr. A. Mitalauską, prof. V. Paulauską, doc. A. Plikusą, dr. B. Riaubą, prof. R. Rudzkį, prof. L. Saulį, prof. p. Survilą, prof. J. Sunklodą, doc. L. Vilkauską.

 

08 apd 1999 vLietuvos Prezidentas A. Adamkus įteikia A. Statulevičiui Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordiną, 1999 m.

Akademiko Vytauto Statulevičiaus mokslinė ir organizacinė veikla buvo aukštai įvertinta. Už fundamentalius rezultatus tikimybių teorijos ir matematinės statistikos ribinių teoremų problematikoje 1971 m. jam buvo paskirta TSRS mokslų akademijos Markovo premija, 1979 m. – TSRS valstybinė mokslo ir technikos premija, 1967 ir 1987 m. – Lietuvos valstybinės mokslo ir technikos premijos. Už nuopelnus Lietuvai 1999 m. V. Statulevičius apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

1999 m. rugpjūčio 26–28 d. Lietuvos mokslų akademija bei Matematikos ir informatikos institutas akademiko Vytauto Statulevičiaus 70-ojo gimtadienio garbei organizavo tarptautinę konferenciją „Tikimybių teorijos ribinės teoremos“. Joje kviestinius pranešimus skaitė profesoriai F. Götze, p. Jagers, S. Kalpazidou, m. Arato, m. Csörgõ, S. Nagaev, V. Sazonov, V. Petrov, J. Kubilius, B. Grigelionis, L. Saulis, R. Rudzkis, V. Bentkus, A. Avižienis ir kiti žinomi tikimybių teorijos ir matematinės statistikos specialistai, dirbantys srityse, artimose Jubiliato moksliniams interesams. Šios konferencijos kviestiniams pranešimams skirtas specialus žurnalo „Acta Applicandae Mathematicae“ tomas.

Iš prigimties turėdamas stiprią sveikatą, Vytautas Statulevičius, deja, jos netausojo, visą save atiduodamas tam, ką darė. Jau sunkiai sirgdamas, dirbo mokslinį darbą, buvo Ministro Pirmininko visuomeniniu patarėju, sprendė mokslo organizavimo klausimus. Akademikas mirė 2003 m. lapkričio 23 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Prof. V. Statulevičiaus mokslinio darbo rezultatus bei pasisakymus įvairiais gyvenimo klausimais rasite publikacijų sąraše.

 

Vytautas Statulevičius buvo asmenybė, kurios neįmanoma pamiršti. Tai buvo tikras patriotas – Lietuvos, gimtojo Utenos krašto, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos, mokslo srities, kurioje dirbo. O jo vadovaujamas institutas buvo jam lyg antras sūnus, kuriam jis skyrė daugybę dėmesio ir jėgų, kartais, matyt, nuskriausdamas net šeimą, kuria labai didžiavosi. Stebino A. Statulevičiaus sugebėjimas dirbti – neatitrukdamas nuo daugybės savo veiklos sričių, jis maksimaliai susikoncentruodavo į tai, ką darė tuo metu, ir stengėsi atlikti viską nepriekaištingai.

Apie akademiko reiklumą sau kalba toks faktas. 1999 m., ruošiant paskelbti instituto svetainėje pilną V. Statulevičiaus mokslinių publikacijų sąrašą, jam buvo pateiktas patvirtinti sąrašo projektas. Tuoj pat jį paskaitęs jis pasakė: „Kas čia per publikacija – 3–4 puslapiai. Gėda. Tokiame straipsnelyje nieko iš esmės negalima parašyti. Sąrašas nebūtinai turi būti ilgas, į jį reikia įtraukti tik rimtus straipsnius“. Ir pats iš jo išbraukė „nerimtas“ publikacijas. Tas sąrašas pateikiamas ir čia, tik jau po jo mirties papildytas 2001–2004 metais paskelbtais darbais.

07 1 7020A. Statulevičius gimtinėje su savo „pirmąja meile“ – armonika,apie 1973 m. 07 2 8033 statyba 1A. Stautlevičius mokėjo ne tik linksmintis, bet ir dirbti. Sodo namo statyboje, apie 1984 m. 07 4 senelis v 1„Paskutinė meilė“ – vaikaičiai. A. Stautlevičius su marčia
Laima palydi vaikaitį Kęstutį į pimąją klasę, 1995 m.

Nuo jaunų dienų A. Statulevičius grojo armonika ir akordeonu, ypač mėgo armoniką. Vėliau pamėgo medžioklę, vandens sportą, tenisą. Šiltas, paprastas ir atidus žmogus, turintis subtilų jumoro jausmą, neapsakomas entuziastas ir optimistas – tokį akademiką prisimena senieji instituto darbuotojai.

 


 

Paruošė A. Dragūnienė

Pristatymas paruoštas remiantis:

  • V. Statulevičiaus asmens byla, saugoma Matematikos ir informatikos instituto archyve.
  • Vytautas Statulevičius. Literatūros rodyklė. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, Matematikos ir informatikos institutas, Vilnius, 1999.
  • Akademikas Vytautas Statulevičius. 1929–2003. Matematikos ir informatikos institutas, Vilnius, 2004.
  • A. Dragūnienės asmeniniais prisiminimais.
  • Nuotraukos – iš asmeninio A. Statulevičiaus archyvo, kurias maloniai pateikė A. Statulevičius jaun. bei Matematikos ir informatikos instituto archyvų.
Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos Sutinku