Patekote į pirmąjį lietuvišką domeną. 
Kęstutis Makariūnas. Fizikos institutų pirmtako sukaktis. Fizikų žinios, 2006, Nr 31, p. 1–3, autoriaus papildytas tekstas
prof. Kęstutis Makariūnas*2006 m. spalio 1 d. suėjo 50 metų, kai Vilniuje buvo įkurtas Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institutas - pirmoji tokio profilio mokslinių tyrimų įstaiga Lietuvos istorijoje. Nors XX šimtmečio viduryje išsivysčiusio mokslo šalyse fizika ir matematika gyveno aukso amžių, Lietuva dėl istorinių aplinkybių į tą laikotarpį ėjo vėluodama. Fizikos ir matematikos instituto (toliau – FMI) įkūrimas buvo įvykis, nuo kurio prasidėjo sparti fizikos ir matematikos mokslinių tyrimų raida Lietuvos mokslų akademijoje ir kuris apskritai stimuliavo jų plėtotę Lietuvoje.
Iš mažo keliolikos darbuotojų instituto, jam sparčiai augant ir dalijantis (pirmasis atsiskyrė 1967 m. įkurtas Puslaidininkių fizikos institutas), per 20 jo veiklos metų ilgainiui išaugo visi buvę akademiniai Lietuvos fizikos institutai ir dabartinis Matematikos ir informatikos institutas (1977 m. FMI buvo padalytas į du – Fizikos ir Matematikos ir kibernetikos – institutus, 1990 m. nuo Fizikos instituto atsiskyrė Teorinės fizikos ir astronomijos institutas). Prieš 20 metų pasiekusiuose augimo viršūnę, šiuose institutuose dirbo apie 1,5 tūkstančio darbuotojų, tarp jų buvo nemažai mokslininkų, ambicingai besireiškusių sąjunginėse ir pasaulio mokslo arenose. Ir dabartiniu metu šių institutų, nors labai subliūškusių ir pasikeitusių, mokslininkai sukuria didelę dalį Lietuvos mokslo produkcijos, patenkančios į pasaulio mokslo apyvartą, o kai kurios laboratorijos ir mokslininkai atlieka darbus, svarbius pirmiausia mūsų valstybei. Taigi FMI įkūrimas buvo įvykis, turėjęs didelės reikšmės mokslo Lietuvoje raidai.
Šiandien FMI vis labiau eina užmarštin. Keičiantis mokslininkų kartoms, jis vis mažiau prisimenamas kaip labai reikšmingas šių mokslų raidos Lietuvoje istorijos tarpsnis. Nežadinama istorinė atmintis gresia visišku užmiršimu, savo šalies mokslo istorinių šaknų praradimu, susidaro sąlygos vešėti mankurtizmui ir nihilizmui. Tad prisimenant FMI svarbu pažvelgti pirmiausia į jo pradžių pradžią.
Svarbu pažvelgti ir į tuometines mokslo plėtros sąlygas. Prieš pusę šimto metų tikslieji ir gamtos mokslai Lietuvoje gyveno gan spartaus augimo ir dažnų pertvarkymų laikotarpį. Spartaus - santykinai, santykinio augimo, nes mokslo buvo dar labai mažai. Augimą pirmiausia ribojo pasirengusių moksliniam darbui žmonių stoka, be to - buvo labai kukli materialinė mokslinių tyrimų bazė. Mokslo įstaigų pertvarkymą lėmė sąjunginės ir vietinės mokslo politikos derinys, įtakingų mokslininkų iniciatyva. Vieno tokių pertvarkymų metu ir buvo įkurtas FMI.
Bet prieš tai reikia pažvelgti į dar ankstesnį laikotarpį, pirmąjį pokario penkmetį.
Lietuvos MA institutų kūrimas ir pertvarkymai, vykę pačiais pirmaisiais pokario metais, visai nepalietė nei fizikos, nei matematikos. Dėmesys buvo sutelktas šalies gamtinių išteklių tyrimams, energijos šaltiniams, statybinėms medžiagoms, žemės ūkiui ir kitoms praktiškoms neatidėliotinai vystytinoms sritims. Mokslininkų apskritai labai trūko. Fizikų vos užteko dėstymui aukštosiose mokyklose. Vilniuje vienintelis fizikos profesorius buvo Vilniaus universiteto Eksperimentinės fizikos katedros vedėjas Povilas Brazdžiūnas, iki l948 m. rugsėjo mėn. kartu dirbęs ir Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos ir matematikos fakulteto dekanu ir Bendrosios fizikos katedros profesoriumi. Vienintelis matematikos profesorius buvo universiteto Matematinės analizės katedros vedėjas, 1946–1948 m. – universiteto rektorius, Zigmas Žemaitis.
1948 m. Kaune buvo įkurtas MA Technikos mokslų institutas (toliau – TMI). Ar tik ne MA prezidento chemiko Juozo Matulio siūlymu buvo įsteigtas to instituto padalinys Vilniuje – Techninės fizikos poskyris. Prof. P. Brazdžiūnas, šalia katedros vedėjo pareigų Vilniaus universitete, nuo 1948 m. spalio 1 d. buvo paskirtas dar ir to poskyrio vedėju.
Mokslų akademijos institutų pastatas Kosciuškos gatvėje**TMI Techninės fizikos poskyris buvo visų būsimųjų MA fizikos ir matematikos institutų pati pirmoji užuomazga. Tačiau tarp pirmųjų jo mokslinių darbuotojų baigusių fizikos ar matematikos mokslus dar nebuvo. Pirmieji jo darbuotojai buvo du inžinieriai: vakuuminės elektronikos specialistas Stanislavas Raškovskis, perėjęs į Techninės fizikos poskyrį iš Eksperimentinės medicinos instituto (vėliau, 1956 m., apgynęs TSRS MA Radiotechnikos ir elektronikos institute technikos mokslų kandidato disertaciją iš antrinės elektronų emisijos tyrimų), ir Stasys Blinstrubas, baigęs Paryžiaus aukštąją elektros mokyklą, prieš karą dirbęs Klaipėdos ir Kauno radijo stočių inžinieriumi ir viršininku (vėliau tapęs geofiziku). Tai lėmė ir pirmųjų tyrimų tematikos pasirinkimą. Poskyriui buvo paskirta pora kambarėlių MA institutų pastate Kosciuškos g. 30. S. Raškovskis iš Eksperimentinės medicinos instituto atsivežė pirmąjį prietaisą – medicininį trumpųjų elektromagnetinių bangų generatorių, skirtą ligoniams šildyti. Nutarta tirti aukšto dažnio elektromagnetinio lauko pasiskirstymą fideriuose – maitinimo linijose, jungiančiose generatorių su elektromagnetines bangas spinduliuojančia antena. Tikėtasi, kad rezultatai gali būti naudingi fizioterapijai. Kartu S. Raškovskis vykdė pirmą ūkiskaitinį darbą, kurio tikslas buvo pabandyti pailginti žemės ūkio padargų metalinių dalių amžių jas grūdinant indukciniu kaitinimo būdu. Kaip bevertintume tuos darbus šių dienų požiūriu, matome išradingumą ir iniciatyvą.
S. Blinstrubui buvo pavesta organizuoti magnetinių anomalijų Lietuvoje paieškas. Šiais darbais prof. P. Brazdžiūnas, matyt, bandė pratęsti prieškariniu laikotarpiu pradėtus Lietuvos geofizinius tyrimus, kuriuose ir jis pats dalyvavo.
Kartu prof. P. Brazdžiūnas, 1949 m. išrinktas MA nariu korespondentu, dairėsi perspektyvesnės ir ilgalaikės tyrimų tematikos. Konsultacijos su puslaidininkių fizikos autoritetais, pirmiausiai su Rusijos puslaidininkių fizikos patriarchu akademiku A. Jofe, taip pat sėkmingai pradėti tyrimai Vilniaus universitete lėmė, kad nuspręsta šią tematiką plėtoti ir Mokslų akademijoje. 1950 metais į MA aspirantūros puslaidininkių fizikos specialybę buvo priimtas pirmas aspirantas Vytautas Tolutis, buvo pradėti puslaidininkių plonų sluoksnių sandaros ir savybių tyrimai.
1951 m. pabaigoje lankantis Lietuvoje TSRS MA komisijai brendo nauja MA institutų reorganizacija. Nuspręsta ja pasinaudoti fizikos ir matematikos tyrimų MA sistemoje plėtotei. 1951 m. gale Vilniaus universiteto Teorinės fizikos katedros vedėjas Adolfas Jucys Leningrado universitete apgynė pirmąją pokario metais Lietuvos mokslininko fizikos-matematikos mokslų daktaro disertaciją. Jo daktarinio darbo konsultantas akademikas V. Fokas siūlė įkurti Lietuvos mokslų akademijoje grupę, kuri dirbtų atomo teorijos srityje. Į Vilnių buvo sugrįžęs iš aspirantūros Leningrade matematikas Jonas Kubilius, prieš metus ten apgynęs mokslų kandidato disertaciją iš skaičių teorijos. Dar 1949 m. Lietuvos MA nariu korespondentu buvo išrinktas astronomas Paulius Slavėnas. 1952 m. Technikos mokslų institutą pertvarkius į 4 naujus institutus, viename jų, Fizikos-technikos institute, vietoje buvusio Techninės fizikos poskyrio atsirado du sektoriai – Techninės fizikos ir Fizikos, matematikos ir astronomijos. Vieno jų vadovu liko P. Brazdžiūnas, o kito vadovu buvo paskirtas A. Jucys. Pirmaisiais antrojo sektoriaus darbuotojais tapo matematikas Jonas Kubilius ir A. Jucio mokiniai Ivanas Glembockis ir Viktoras Šugurovas.
Dar po vienos TSRS mokslo įstaigų pertvarkos, vykusios 1956 m., šį kartą daugiausia taikomaisiais tyrimais užsiimančius institutus perduodant ministerijoms, buvo pagaliau įkurtas Fizikos ir matematikos institutas. Lietuvos MA vadovai – prezidentas J. Matulis, A. Jucys (tuomet jau akademikas, Geologijos, chemijos ir technikos mokslų skyriaus akademikas-sekretorius) ir kiti – sugebėjo įtikinti į Vilnių atvykusią komisiją, vadovaujamą akademiko D. Ščerbakovo, kad gamtos ir technikos mokslai Lietuvoje yra pasiekę gana aukštą lygį ir verta išplėsti jų tyrimus. Mokslų kandidato disertacijas buvo apgynę jau keletas A. Jucio mokinių. Disertaciją iš puslaidininkių fizikos 1954 m. buvo apgynęs ir tyrimus plėtojo V. Tolutis. Iš aspirantūros Leningrade TSRS MA Puslaidininkių institute buvo sugrįžęs ten disertaciją parengęs Juras Požela.
FMI buvo įkurtas LTSR MA Prezidiumo 1956 m. rugsėjo mėn. 5 d. nutarimu nuo 1956 spalio mėn. 1 d. pertvarkius Fizikos-technikos institutą. Šiuo nutarimu naujai įsteigtam institutui buvo iškelti tokie svarbiausi artimiausi uždaviniai: tikimybių teorijos, matematinės statistikos, sudėtingų spektrų, atomo branduolio ir kietojo kūno teorijų plėtotė, radioaktyviųjų medžiagų ir puslaidininkių tyrimai ir taikymas. FMI turėjo rūpintis ir fizikos bei matematikos specialybių mokslinių kadrų rengimu. Atsižvelgus į realias esamas mokslininkų pajėgas, iš pradžių buvo pasirinktos tokios mokslinio darbo kryptys: skaičių teorija ir tikimybių teorija bei matematinė statistika (J.Kubiliaus vadovaujama kryptis), kvantiniai-mechaniniai atomų tyrimai ir sudėtingų spektrų teorija (vadovas A. Jucys), puslaidininkiai ir jų techninis taikymas (vadovas P. Brazdžiūnas).
Įkurtojo FMI direktoriumi tapo akad. A. Jucys, direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui – fiz.-mat. m. kand. J. Kubilius. Pradžioje institute buvo 3 padaliniai: Teorinės fizikos sektorius (dirbo 7 darbuotojai, vadovo pareigas laikinai ėjo I. Glembockis, nuo 1957 m. – fiz.-mat. m. kand. Kostas Ušpalis, faktiškai moksliniu vadovu buvo akad. A. Jucys), Puslaidininkių laboratorija (dirbo 7 darbuotojai, antraeiles vadovo pareigas ėjo 1956 m. gruodžio 13 d. išrinktas MA tikruoju nariu P. Brazdžiūnas) ir Matematikos sektorius (dirbo 2 darbuotojai, vadovas J. Kubilius). Buvo numatyta artimiausiu metu įkurti dar Radioaktyviojo spinduliavimo sektorių. Įkurtajam institutui buvo skirti 34 etatai. Iš pradžių jų buvo užimta tik pusė, tačiau iki 1957 m. pabaigos darbuotojų skaičius išaugo iki 40.
Ką tik įkūrus institutą, jau 1956 m. spalio 4 d., Lietuvos TSR MA Darbų B serijos redakcijoje buvo užregistruotas pirmasis jo vardu pateiktas mokslinis straipsnis – I. Glembockio, V. Šugurovo ir A. Jucio Foko lygčių suprastinimo klausimu (MA Darbai,1957, B2(10), 3–10). Akivaizdu, kad tai buvo dar iki instituto įkūrimo parašytas straipsnis.
Kelių pirmųjų FMI veiklos metų mokslo darbai vaizdžiai matyti iš metų mokslinių straipsnių tomų, kur buvo įrišami MA darbuose paskelbtų straipsnių atspaudai ir pateikiamos kitur skelbtų darbų anotacijos. 1958–1959 m. MA Darbuose kasmet buvo paskelbiama 11–12 straipsnių (1958 m. – 9 iš teorinės atomo fizikos ir 2 iš eksperimentinės puslaidininkių fizikos, 1959 m. – 3 matematikų, 7 fizikų teoretikų ir 2 eksperimentikų), 5–6 darbai buvo paskelbiami kitur (1958 m. – 2 matematikų ir 3 fizikų, 1959 m. – 5 matematikų, tarp jų J. Kubiliaus monografija apie tikimybinę skaičių teoriją, ir 1 fizikų).
FMI ir jo pirmtakų kūrimas MA sistemoje sprendė bent kelias problemas. Galimybės palikti dirbti universitete gabius mokslui absolventus buvo labai menkos tiek dėl etatų stokos, tiek kartais ir dėl politinių priežasčių. MA, nors irgi politiškai labai kontroliuojama, suteikė papildomų galimybių. Pavyzdys – Vilniaus universiteto absolventų Vladislovo Eimučio Vanago ir Jošua Levinsono, dėl politinių priežasčių laikytų netinkamais darbui universitete, tačiau vieno vėliau tapusio Lietuvos MA, o kito – TSRS MA nariais korespondentais, ėjimas į mokslo aukštumas per aspirantūrą Fizikos ir matematikos institute. Kita palanki darbui MA sistemoje aplinkybė – MA institutai buvo geriau aprūpinami mokslinių tyrimų priemonėmis negu universiteto laboratorijos.
Prie FMI ištakų buvo du akademikai – prof. P. Brazdžiūnas ir prof. A. Jucys. Jų požiūriuose į fizikos tyrimų Lietuvoje plėtrą buvo ir bendrumo, ir skirtumų, vieno – gal labiau romantiško ir pareigingo entuziasto, kito – labiau pragmatiško realisto. Tačiau abu pirmiausia buvo Lietuvos patriotai. P. Brazdžiūnas, raginęs imtis naujų tyrimo krypčių ir savo autoritetu jas rėmęs, pats intensyviai dirbęs įvairų kultūros darbą ir jam būręs kitus, kartais prasitardavo: „Darykime viską, kas šiandien dar galima, nes rytoj jau gal negalėsime“.
Kokie bebūtų buvę P. Brazdžiūno ir A. Jucio požiūrių ir praktinės veiklos skirtumai, abu į FMI žiūrėjo ne tik kaip į mokslo žinių fabriką, bet ir kaip į mokslinės kompetencijos centrą, kaip į šalies mokslinės kultūros ugdymo centrą. Iš čia sekė jų dėmesys mokslo ryšiams su visuomene. Dabar toks požiūris į mokslo institutų dar ir tokią paskirtį nėra skatinamas ir yra gerokai sunykęs.
Prieš prasidedant skaitymams*** J. Požela, L. Telksnys ir
M. Sapagovas. Nuotr. V. ValuckienėsFMI gyvavo 20 metų, 10 jų – be atsiskyrusio Puslaidininkių fizikos instituto. Tas laikotarpis buvo įdomus ir kartu sudėtingas, ne visada sklandus, kėlęs įvairių problemų. Tai ir instituto raidos planų kitimas, instituto didelės plėtros iliuzijos (A. Jucys buvo parengęs ambicingą instituto plėtros planą) ir jų žlugimas kintant mokslo politikai bei pradėjus griežčiau profiliuoti sąjunginių respublikų mokslą. Tai ir skaičiavimo centro su pirmąja Lietuvoje didele elektronine skaičiavimo mašina organizavimas, didžiausio Lietuvoje prietaiso fizikos tyrimams – prizminio magnetinio beta spektrometro – įsigijimo epopėja, MA Radiologinės laboratorijos ir tyrimų joje organizavimas (1965–1966 m. net egzistavo MA Branduolinės fizikos ir izotopų taikymo skyrius, su perspektyva įkurti atskirą institutą), stiprių būsimo Puslaidininkių fizikos instituto krypčių susiformavimas pirmajame FMI veiklos dešimtmetyje. Tai ir atomo teorijos tyrimų plėtra, branduolio teorijos krypties iškilimas, molekulių ir kietojo kūno teorijos tyrimų užuomazgos, matematikos tyrimų plėtra ir informatikos tyrimų atsiradimas institute, eksperimentinės branduolio fizikos tyrimų pradžia, atmosferos ir aplinkos radioaktyvumo tyrimų plėtra, plazmos spektroskopijos ir lazerių fizikos tyrimų užuomazgos, pirmosios Lietuvoje radioaktyviųjų atliekų saugyklos įrengimas ir eksploatavimas, net seisminė stotis Radiologinėje laboratorijoje, astronomų, atmosferos fizikos ir aplinkos taršos tyrinėtojų ekspedicijos, astronomijos observatorijos kūrimas ir tarytum begalinės nesibaigiančios statybos. Kiekviena šių temų verta atskiro aptarimo. FMI netilpo į siauro profilio instituto rėmus, formavosi kaip naujų mokslo krypčių ir mokslo įstaigų inkubatorius. Tai buvo kartu ir jo silpnybė, ir stiprybė, išryškėjusi jau naujaisiais laikais, kai nepriklausomai valstybei prireikė platesnės mokslinės kompetencijos.
* KĘSTUTIS MAKARIŪNAS, habilituotas daktaras (fizika), profesorius, Lietuvos mokslo tarybos narys (1999–2003 – pirmininkas), Fizikos instituto tarybos garbės narys. Baigęs Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultetą (1955) ir aspirantūrą TSRS MA Leningrado Fizikos-technikos institute (1957), nuo 1959 iki išrinkimo Lietuvos mokslo tarybos pirmininku dirbo MA Fizikos ir matematikos (po 1977 reorganizacijos – Fizikos) institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, sektoriaus, skyriaus, laboratorijos vadovu, vyriausiuoju mokslo darbuotoju. Eksperimentinių branduolio spektroskopijos tyrimų Lietuvoje iniciatorius ir pradininkas. Vienas MA Radiologinės laboratorijos ir tyrimų joje organizatorių. Pirmasis Lietuvos MA Povilo Brazdžiūno premijos laureatas (1997).
** Pastatas Kosciuškos g. 30 Vilniuje Ten dirbusius visada intrigavo pastato istorija. Šį anksčiau nuomojimui skirtą puošnų 6 butų pastatą, kurio dalį paskui užėmė įkurtasis FMI, 1888 m. suprojektavo architektas Julijonas Januševskis. Pastatas vadintas Justino Konopackio rezidencija (pagal užsakovą ir savininką), projekte pavadintas dar ir kinų vila (nes Neries pakrantėje J. Konopackiui priklausiusiame pastatų komplekse buvo garsus restoranėlis Kinija). Žr.: Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. Vilnius, VDA l-kla, p. 101–102 (2000). – Dailė 18.
*** Fizikos ir matematikos instituto įkūrimo penkiasdešimtmetis buvo paminėtas šiai sukakčiai skirtuose akad. Adolfo Jucio skaitymuose, šiemet vykusiuose Puslaidininkių fizikos instituto salėje rugsėjo 13 d. Pranešimus instituto įkūrimo ir raidos temomis skaitė prof. Kęstutis Makariūnas, akademikai Juras Požela, Zenonas Rudzikas ir Laimutis Telksnys.