Istorija

1938–2007

Vydūnas Šaltenis gimė Kaune, mokytojų šeimoje. 1946 m. jo tėveliai persikėlė dirbti į Uteną. 1954 m. Vydūnas baigė Utenos vidurinę mokyklą, o 1959 m. - Kauno politechnikos institutą (dabar - Kauno technologijos universitetas) su pagyrimu. Labai gabus ir talentingas Elektrotechnikos fakulteto absolventas - inžinierius elektrikas iškart po studijų buvo nukreiptas dirbti į Lietuvos MA Energetikos ir elektrotechnikos institutą. Jo stiprus polinkis moksliniam darbui nebuvo nepastebėtas. 1964 m. buvo priimtas į aspirantūrą Kržižanovskio vardo Energetikos institute, Maskvoje, ir jau po dvejų metų apgynė disertaciją, įgydamas technikos mokslų kandidato (dabartiniais terminais - mokslų daktaro) laipsnį.

1969 m. V. Šaltenis pradėjo dirbti Fizikos ir matematikos institute (dabar - Matematikos ir informatikos institutas). Čia visu pilnumu atsiskleidė jo neeiliniai gebėjimai ir talentas. 1998 m. apgynė informatikos habil. daktaro disertaciją, o 2001 m. jam buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis mokslo vardas ir jo mokslo darbai buvo įvertinti Lietuvos mokslo premija. Pastaraisiais metais, kiek beleido nusilpusios jėgos, toliau dalyvavo instituto veikloje, skaitė studentams paskaitas, rašė doktorantams skirtą vadovėlį. Buvo labai mėgiamas tiek kolegų, tiek ir studentų.

Vydūno Šaltenio kūrybinis palikimas - virš 90 mokslinių straipsnių, 4 monografijos, 5 aukštųjų studijų vadovėliai. Deja, negailestinga mirtis nutraukė jo reikšmingus darbus bei gausius neįgyvendintus sumanymus.

Jo žmogiškasis palikimas - tai darbštumas ir pareigingumas, tolerantiškumas ir principingumas. Ir, žinoma, nepriekaištingas taktiškumas bei inteligentiškumas.

prof. habil. dr. Vydūnas Šaltenis po sunkios ligos mirė 2007 m. lapkričio 5 d. Palaidotas Vilniuje Karveliškių kapinėse.

Paruošta remiantis:

• Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro (MELC) „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ elektroninė versija.
• MII svetainės archyvas

1933–1995

Konstantinas Žukauskas – mokslininkas, išradėjas, fizikas ir inžinierius, fizikos-matematikos mokslų kandidatas (dabar – daktaras), vienas pirmųjų elektroninių skaičiavimo mašinų specialistų Lietuvoje, aktyvus skaičiavimo technikos panaudojimo ir vystymo Lietuvos mokslų akademijoje organizatorius.

Konstantinas Žukauskas gimė 1933 m. birželio 20 d. Linkuvos rajone, Žeimelio miestelyje, darbininkų šeimoje. 1951 m. sidabro medaliu baigė Žeimelio vidurinę mokyklą ir tais pat metais įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, jį baigė 1956 m. ir įgijo fiziko-teoretiko specializaciją. 1956 m. spalio 1 d. paskirtas ką tik įkurto Fizikos ir matematikos instituto (FMI) Teorinės fizikos sektoriaus jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1958 m. rugsėjo 1 d. pervestas į FMI Puslaidininkių elektronikos sektorių toms pačioms pareigoms. 1959 m. liepos 6 d. paskirtas FMI Puslaidininkių elektronikos sektoriaus Prietaisų konstravimo grupės viršininku.

Jau nuo 1955 metų akademikas A.Jucys ieškojo mokslo įstaigų, kurios galėtų paruošti mūsų respublikos žmones dirbti kompiuterių mokslo srityse. 1956 m., įkurus Fizikos ir matematikos institutą, jo direktoriumi tapo akademikas A. Jucys, didelis skaičiavimo technikos panaudojimo entuziastas. Taip atsivėrė didesnės galimybės bendradarbiausti su Rusijos specialistais. 1957 metų pavasarį K. Žukauskas su kolega J.Glembockiu išvyko ilgalaikėms stažuotėms į SSSR MA Skaičiavimo centrą. J.Glembockis studijavo programavimo pagrindus ir mokėsi spręsti kvantinės atomo teorijos uždavinius. K. Žukauskas studijavo elektroninės skaičiavimo mašinos „Ural“ konstrukciją, dalyvavo tyrinėtojų grupės, tobulinusios mašinos „Strela-3“ operatyviosios atminties įrenginius, darbe. Vėliau SSSR MA Tiksliosios mechanikos ir skaičiavimo technikos institute K. Žukauskas gavo teisę studijuoti mašinos „BESM“ konstrukciją ir susipažinti su naujausiais mokslinio tyrimo darbais, atliktais tame institute. Įgytos žinios buvo panaudotos konstruojant analogas-kodas keitiklį Lietuvos Mokslų akademijos elektroninei skaičiavimo mašinai „BESM- 2M“.

1961 m. kovo 1 d., FMI kuriant Elektroninių skaičiavimo mašinų laboratoriją, turėsiančia rūpintis elektroninių skaičiavimo mašinų aptarnavimu, K. Žukauskas pervedamas į šią laboratoriją, o 1961 m. vasario 16 d. paskiriamas FMI Elektroninių skaičiavimo mašinų laboratorijos vadovu. Jam teko daugybė FMI Skaičiavimo centro statybos rūpesčių ir visi pirmosios elektroninės skaičiavimo mašinos BESM-2 surinkimo, derinimo bei jos sunkiausių – pirmųjų – metų ekspoatavimo organizavimo rūpesčiai.

Tačiau gabus mokslininkas nesitenkino vien technika. Todėl, 1964 m. liepos mėnesį, įkūrus FMI Techninės kibernetikos sektorių (nuo 1977 m. pavadinto Patikimumo teorijos sektoriumi), K. Žukauskas skiriamas jo vadovu.

K. Žukauskas (sėdi centre) su Patikimumo teorijos sektoriaus darbuotojais (iš kairės): G. Veiveris, R. Orlinis, A. KilnaK.Žukausko vadovaujamas kolektyvas ir jis pats nagrinėjo techninių sistemų patikimumo įvertinimo būdus, patikimumo didinimą, rezervuojant sistemas, o taip pat vaizdų, gaunamų iš dirbtinių žemės palydovų, apdorojimo automatizavimo problemas. 1965 m. K. Žukauskas apgynė kandidatinę disertaciją fizikos-matematikos mokslo laipsniui įgyti.

Konstantinas Žukauskas parašė apie 50 mokslinių straipsnių, paruošė 10 technikos mokslų kandidatų, gavo 70 autorinių liudijimų išradimams. Jis – pirmojo išradimo institute autorius, o taip pat pirmasis ir kol kas vienintelis lietuviško (gauto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.) patento autorius. Jam buvo suteiktas nusipelniusio išradėjo vardas.

K. Žukauskas dirbo didelį visuomeninį darbą: buvo MA Prezidiumo patentinės tarybos pirmininko pavaduotojas, Žinijos darugijos narys, standartizacijos ir kokybės komiteto pirmininkas, turėjo kitų pareigų. Tai buvo darbštus, sąžiningas, tolerantiškas ir nepaprastai taktiškas žmogus.

1993 m. birželio 30 d. K.Žukauskas pasiprašė išleidžiamas į pensiją. Tačiau ir būdamas pensininkas, jis tęsė darbus. Paskutinis pradėtas darbas buvo leidinio apie informatikos ištakas Lietuvoje ruošimas. Gaila, kad dėl staigios ir netikėtos mirties šis labai įdomus ir reikalingas darbas liko neužbaigtas.

Konstantinas Žukauskas mirė 1995 m. spalio 30 d.

Paruošė V. Dragūnienė

1931–2021

Jonas Mockus gimė 1931 m. birželio 18 d. Rokiškyje. 1947 m. baigė Rokiškio vidurinę mokyklą, 1947–1952 m. studijavo Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas). 1953–1957 m. mokėsi TSRS MA Energetikos instituto aspirantūroje. 1957 m apgynė technikos mokslų kandidato (dabartiniais terminais – mokslų daktaro), o 1966 m. – technikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertacijas. 1968 m. J. Mockui suteiktas profesoriaus vardas, 1974 m. jis išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, nuo 2007 m. Lietuvos MA narys emeritas.

Iki 1969 m. J. Mockus dirbo Lietuvos MA Fizikinių ir techninių energetikos problemų institute Kaune. 1969 m. persikėlė į Vilnių, kur tapo Fizikos ir matematikos institute (vėliau tapusio Matematikos ir kibernetikos institutu, Matematikos ir informatikos institutu) naujai įkurto Optimalių sprendimų teorijos sektoriaus vadovu, po to, iki 2007 m. – Optimizavimo skyriaus vadovu.

J. Mockaus mokslinių tyrimų sritis buvo globaliojo ir diskrečiojo optimizavimo teorija, metodai, algoritmai, programinė įranga. Ypač paminėtini jo fundamentiniai rezultatai globaliojo optimizavimo teorijos, pagrįstos Bajeso principu, srityje. J. Mockus yra 4 monografijų autorius: Daugiaekstremaliniai projektavimo uždaviniai (Maskva: Nauka, 1967, rusų k.), Bayesian Approach to Global Optimization (Kluwer Acad. Publ., Dordrecht–London–Boston, 1989), Bayesian Heuristic Approach to Discrete and Global Optimization (su kitais, Kluwer Acad. Publ., Dordrecht–London–Boston, 1997), A Set of Examples of Global and Discrete Optimization. Application of Bayesian Heuristic Approach (Springer, New York, 2000), bei per 100 mokslinių straipsnių autorius (eLABa-oje registruotos Jono Mockaus 2002-2016 m. publikacijos).

Greta mokslinės veiklos J. Mockus nuo 1969 m. dirbo profesoriumi Kauno technologijos universitete (iki 1990 Kauno politechnikos institutas), vėliau – dar ir Vytauto Didžiojo universitete bei nuo 1999 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete. 2003 m jam buvo suteikti Kauno technologijos universiteto, o 2006 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės daktaro vardas.

Akademikas Jonas Mockus du kartus buvo išrinktas Lietuvos mokslo premijos laureatu: 1968 m. už knygą „Daugiaekstremaliniai projektavimo uždaviniai“ ir 1998 m. už darbų ciklą „Inžineriniai globalinio optimizavimo metodai“.

Būdamas vienu iš globaliojo optimizavimo pradininkų pasaulyje, sukūrė tos srities mokslo mokyklą, parengė gausų mokslo daktarų būrį. Ši mokykla sėkmingai tęsia savo veiklą Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institute.

Keletas akimirkų iš J. Mockaus gyvenimo ; tinklalapis.

Prof. habil. dr. Jonas Mockus mirė 2021 m. rugpjūčio 31 d. Palaidotas Romainių 1-osiose kapinėse, Kaune.

1951–2018

Stasys Rutkauskas gimė 1951 m. birželio 6 d. Širvintų rajono Nečionių kaime. 1968 m. baigė Širvintų vidurinę mokyklą, o 1973 m. Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą ir įgijo matematiko specialybę. 1974–1977 m. studijavo Matematikos ir informatikos instituto aspirantūroje; 1978 m. Minske, Baltarusijos valstybiniame universitete apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją. 1993 m. nostrifikuotas matematikos mokslų daktaru. 2005 m. atliko habilitacijos procedūrą.  

1977–1980 m. Stasys Rutkauskas dirbo Matematikos ir informatikos institute jaunesniojo, nuo 1980 m. – vyresniojo mokslinio bendradarbio, vyresniojo mokslo darbuotojo pareigose. 1995–2005 m. buvo Matematikos ir informatikos instituto mokslinis sekretorius. 2008–2010 m. vadovavo MII Diferencialinių lygčių skyriui, 2010–2012 m. – MII Skaičiavimo metodų skyriaus Diferencialinių lygčių sektoriui.  2005–2010 m. Stasys Rutkauskas buvo Matematikos ir informatikos instituto, o 2010–2017 m. – Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams.

Stasio Rutkausko mokslinio darbo kryptys – dalinių išvestinių elipsinių lygčių sistemos, jų sprendinių asimptotika singuliariųjų taškų aplinkoje, taip pat šių lygčių kraštiniai uždaviniai. Šiais klausimais jis yra paskelbęs virš 50 mokslinių publikacijų; aktyviai bendradarbiavo su užsienio matematikais, ne kartą skaitė paskaitas užsienio šalyse (Rusijoje, Baltarusijoje ir kt.) bei pranešimus daugelyje tarptautinių  mokslinių konferencijų.

Reikšmingas prof. Stasio Rutkausko indėlis ir ugdant jaunąją kartą: jis skaitė paskaitas, specialius kursus Vilniaus universiteto, Vilniaus pedagoginio universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentams. 2006–2008 m. vadovavo Europos socialinio fondo agentūros VU MIF, KTU ir MII projektui „Informatikos ir matematikos doktorantūros studijų plėtra (InMaDra)“. Stasio Rutkausko 2008 m. parašytą vadovėlį–monografiją „Paprastųjų diferencialinių lygčių asimptotiniai metodai“ iki dabar naudoja studentai, doktorantai ir jaunieji mokslininkai.

Prof. Stasys Rutkauskas buvo Lietuvos matematikų draugijos valdybos narys, žurnalų ,,Lithuanian Mathematical Jornal“,  ,,Mathematical Modelling and Analysis“ redkolegijų narys bei tęstinio leidinio ,,Lietuvos matematikos rinkinys. LMD mokslo darbai’’ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.

Prof. dr. (HP) Stasys Rutkauskas mirė 2018 m. spalio 29 d. Palaidotas Riešės kapinėse, Vilniuje.

1946–2021

Antanas Leonas Lipeika gimė 1946 m. liepos 5 d. Širvintose. 

1969 m. baigė Kauno politechnikos institute radioelektronikos specialybę. 

1969 -2010 m. dirbo Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos institute vyresniuoju mokslo darbuotoju. Dirbdamas universitete 1975 m. apgynė informatikos inžinerijos mokslų daktaro disertaciją „Autoregresijos tipo atsitiktinių sekų savybių pasikeitimų nustatymo tyrimas“. Disertaciją apgynė Kauno politechnikos institute.

1994-2010 metais dėstė Vilniaus Gedimimo technikos universitete, 2001-2010 m. Vilniaus pedagoginiame universitete. Profesoriaus vardas suteiktas 2003 metais.

Mokslinių tyrimų sritys: signalų su laike kintančiais parametrais apdorojimas, kalbos signalų apdorojimas, kalbos ir kalbėtojo atpažinimas. Paskelbė daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių. Antano Lipeikos darbai itin prisidėjo prie nestacionarių signalų, šnekos signalų tyrimų Lietuvoje. 2008 m. kartu su kolegomis Antanas Lipeika buvo apdovanotas mokslo premija už darbų ciklą „Informacinės technologijos lietuvių kalbai ir kultūrai (1995–2007 m.)“.

A. L. Lipeikai įteikiama mosklo premija

Po mokslo premijos įteikimo: A. L. Telksnys, E. R. Ožeraitis, A. L. Lipeika ir N. Kligienė

Prof. dr. Antanas Leonas Lipeika mirė 2021 m. gruodžio 28 d. Palaidotas Karveliškių kapinėse, Vilniuje.

Paruošta remiantis:

• Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro (MELC) „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ elektroninė versija.
• MII svetainės archyvas

1949–2022

Rimantas Morkvėnas gimė 1949 m. rugsėjo 28 d. Salose, Rokiškio rajone.

1967 m. baigė Panevėžio 1-ąją vidurinę mokyklą, 1972 m. – Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą. 1972–1975 m. mokėsi Lietuvos mokslų akademijos Matematikos instituto aspirantūroje. Matematikos mokslų daktaras. Disertaciją apgynė atsitiktinių procesų teorijos klausimais.

1976–1977 m. buvo Fizikos ir matematikos instituto Matematinės statistikos skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas, 1977–1990 m. – vyr. mokslo darbuotojas.

1990–1991 m. buvo Lietuvos informacijos biuro Briuselyje vadovas, 1991–1992 m. – Lietuvos laikinasis reikalų patikėtinis ir ambasados patarėjas Belgijoje, 1992–1995 m. – Lietuvos laikinasis reikalų patikėtinis ir ambasados patarėjas Italijoje.

1995–1999 m. vadovavo URM Politikos planavimo skyriui. 1999–2005 m. – Lietuvos generalinis konsulas Niujorke (JAV). 2005–2009 m. buvo URM Politikos planavimo departamento patarėjas išeivijos klausimais, vėliau dirbo Administracinio departamento patarėjo pareigose.

 Paskelbė virš 30 mokslinių straipsnių. Genujos universitete skaitė tikimybių teorijos kursą.

2003 m. vasario 19 d. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Aktyviai dalyvavo sprendžiant tarpukario Lietuvos ambasados pastato Romoje grąžinimo Lietuvai klausimą. Rūpinosi diplomatų Lozoraičių archyvo sugrąžinimu į Lietuvą.

Dr. Rimantas Morkvėnas mirė 2022 m. vasario 14 d. Palaidotas Šilaičių kapinėse, Panevėžio raj..

Paruošta remiantis:

• MII svetainės archyvas
• Vikipedija. Laisvoji enciklopedija 

1964–2021

Eugenijus Kurilovas gimė 1964 m. kovo 8 d.

2003-2007 metais studijavo doktorantūroje Matematikos ir informatikos institute. 2008 metais sėkmingai apgynė disertaciją Švietimo išteklių ir paslaugų skaitmeninės bibliotekos sudedamųjų dalių sąveikumo problemos.

2014 m. suteiktas docento vardas Vilniaus Gedimino Technikos universitete.

Eugenijaus mokslinių tyrimų sritis: išmanosios technologijos švietimui ir mokymuisi individualizuoti ir mobiliosios technologijos švietime.

Eugenijaus indėlis į Lietuvos švietimą ir mokslą yra unikalus. Nuo 2001 metų dirbdamas Švietimo informacinių technologijų centre jis vadovavo IKT diegimo švietime Lietuvoje ir pasaulyje projektams: eTwinning, P2V, CALIBRATE, iCLASS, INSPIRE, , eQNet, iCOPER, EdReNe, iTEC, Creative Classroom Lab, Living Schools Lab.

Nuo 2015 metų tęsė taikomuosius mokslo projektus mokykloms Vilniaus universitete įgyvendinant 2015–2019 m. tyrimų programą „Išmaniųjų technologijų taikymo mokymui, mokymuisi ir kultūrinei terpei tyrimai“, plėtojo pažangias intelektualios ateities mokyklos idėjas. Parašė 109 aukšto lygio publikacijas, 2 monografijas ir 4 skyrius kitose mokslinėse knygose. Virš 10 publikacijų buvo apdovanotos įvairiais apdovanojimais ir pelniusios tarptautinį pripažinimą, iki dabar yra ypač gausiai cituojamos (eLABa-oje nuo 2005 m. registruotos Eugenijaus Kurilovo publikacijos). Įgyvendino tarpdisciplininius mokslinius tyrimus įvairiose srityse: IKT švietime ir ugdyme, e. Mokymasis, nuotolinis mokymasis, Skaitmeninės saugyklos, technologijomis grįstas mokymasis, mokymosi mokslai.

Doc. dr. Eugenijus Kurilovas po sunkios ligos mirė 2021 m. balandžio 8 d. Palaidotas Kairėnų kapinėse, Vilnius.

1937–2023

Regimantas Ričardas Pliuškevičius gimė 1937 m. liepos 10 d. Šiauliuose.  1961 m. baigė Vilniaus universitetą.

1963–1967 m. buvo SSRS Mokslų akademijos Matematikos instituto Leningrado skyriaus aspirantas.

Daktaro disertaciją Regimantas Pliuškevičius parengė ir 1967 m. sėkmingai apgynė SSRS Mokslų akademijos V. Steklovo matematikos instituto Sankt Peterburgo skyriuje; habilituoto mokslo daktaro disertaciją apgynė 2002 m.

Visą gyvenimą Regimantas Ričardas Pliuškevičius dirbo akademinį darbą. Nuo 1961 m. – Fizikos ir matematikos instituto (kuris 1977 m. buvo pervadintas Matematikos ir kibernetikos institutu, 1990 m. – Matematikos ir informatikos institutu, o nuo 2018 m. – Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institutu) mokslininkas, 1993–2015 m. – Matematinės logikos skyriaus vadovas. Jis vadovavo visoms šiame skyriuje vykdytoms matematinės logikos srities planinėms temoms, Lietuvos mokslo ir studijų fondo finansuotiems projektams, CoLogNET: Europe's Network of Excellence in Computational Logic projektui (2003–2004 m.), buvo nuolat veikiančio mokslinio seminaro „Matematinė logika ir jos taikymai“ vadovas.

Mokslinį darbą Regimantas dirbo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: 1978 m. Matematikos centre (dab. Centrum Wiskunde & Informatica) Amsterdame, Nyderlandų Karalystėje, 1980 m. Jungtinių Amerikos Valstijų mokslo centruose Stanfordo, Kornelio, Rice, Masačiusetso technologijos ir kt. universitetuose.

Greta mokslinės veiklos, Regimantas nuolat dirbo ir pedagoginį darbą. Nuo 1966 m. jis dėstė įvairius matematinės logikos bei diskrečiosios matematikos kursus Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete. Taip pat skaitė specialiuosius kursus doktorantams; buvo Bergeno universiteto Norvegijoje (1993–1994 m.), Upsalos universiteto Švedijoje (1995 m.), Mančesterio universiteto Didžiojoje Britanijoje (2000 m.) kviestinis profesorius.

Doc. habil. dr. Regimantas Ričardas Pliuškevičius buvo Matematikos ir informatikos instituto Mokslinės tarybos narys (keletą kadencijų), tarptautinio žurnalo „Lithuanian Mathematical Journal“ Tarptautinės redakcinės tarybos narys, Lietuvos matematikų draugijos bei Amerikos matematikų draugijos narys, ilgametis referatyvinių žurnalų „Computing Reviews“ bei „Mathematical Reviews“ referentas.

Regimantas yra vienas iš matematinės logikos vystymo Lietuvoje pradininkų, subūrė ir prisidėjo ugdant matematinės logikos specialistus. Jam vadovaujant buvo apgintos 6 mokslų daktaro disertacijos. Regimanto mokslinių interesų sritis – neklasikinės (modalumo, dinaminės, laiko, žinių) logikos, jų įrodymo teorijos (įrodymo paieškos metodai, išsprendžiamumas, įrodymo paieškos baigtinumas) ir taikymai informatikoje.

Doc. habil. dr. Regimantas Ričardas Pliuškevičius yra daugiau kaip 120 mokslinių publikacijų autorius, didžioji dalis kurių išspausdinta tarptautiniuose ir užsienio leidiniuose, parašė knygą „Susipažinkime su matematine logika“ (1983). Regimantas dalyvavo ir skaitė pranešimus daugelyje tarptautinių bei nacionalinių mokslinių konferencijų. Nuo 2015 m., jau būdamas Instituto afilijuotasis mokslininkas, kartu su bendraautoriais rengė ir publikavo keletą straipsnių prestižiniuose tarptautiniuose žurnaluose. Iki dabar jo darbus cituoja daugelis pasaulio mokslininkų. Regimanto 2001-2022 m. publikacijos.

Doc. habil. dr. Regimantas Ričardas Pliuškevičius mirė 2023 m. sausio 22 d. Palaidotas Sudervės kapinėse, Vilnius.

1930–2022

Adolfas Laimutis Telksnys – profesorius, fizinių mokslų informatikos inžinerijos habilituotas daktaras, lietuviškų skaičiavimo mašinų kūrėjas, Interneto plėtros Lietuvoje pradininkas, KTU garbės daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys, Atpažinimo procesų skyriaus ir UNESCO katedros „Informatika humanitarams“ vadovas Matematikos ir informatikos institute, 1968, 1980 ir 2008 m. Lietuvos mokslo premijų laureatas. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Baltijos asamblėjos medaliu, Informacinės visuomenės plėtros komiteto „Naujojo knygnešio“ apdovanojimu, Asociacijos „Infobalt“ IT vėliavnešio apdovanojimu, kaip iškiliausias mokslo partneris, Vytauto Didžiojo universiteto aukso medaliu, Lietuvos mokslų akademijos atminimo medaliu, Lietuvos valstybės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Paskelbė virš 180 mokslinių straipsnių bei padarė 6 išradimus.

Adolfas Laimutis Telksnys gimė 1930 m. lapkričio 24 d. Runionyse, Molėtų raj. Abu tėvai buvo pradinių klasių mokytojai. Laimutis būdamas penkerių su puse pradėjo lankyti mokyklą. 1941 m. baigė Saldutiškio pradinės mokyklos šešis skyrius. 1941 m. birželio mėn. Lietuvoje prasidėjo trėmimai. Į tremtinių sąrašus buvo įtraukta ir Adolfo Laimučio Telksnio šeima, todėl nieko nelaukiant Telksnių šeima paliko Saldutiškį. 1941 m. rudenį Laimutis išvyko pas tetą ir tęsė mokslus Utenos gimnazijoje, kurioje iki 1944 m. baigė penkias gimnazijos klases. 1944 m. gruodžio mėn. sužinojus, kad bus tremiama Telksnių šeima, pradėjo slapstytis Lietuvoje. Vėliau tėvas Adolfas Telksnys pasikeitė vardą ir pavardę į Jono Ruzgo, o visiems pranešė, kad jis žuvo. 1945 m. Laimutis Telksnys pradėjo lankyti Krakių gimnaziją, kurią baigė 1948 m. Mokslai jam labai gerai sekėsi net daug nedirbant. Baigus mokyklą pavyko gauti gerą charakteristiką ir 1948 m. Laimutis Telksnys įstojo į tuometinį Kauno universitetą (KU) Elektrotechnikos fakultetą Elektrotechnikos specialybę.

1953 m. Laimutis Telksnys gavo inžinieriaus elektrotechniko diplomą. Kaip gerą studentą L. Telksnį globojo pats Kauno politechnikos instituto rektorius K. Baršauskas. Jis pasiūlė tuoj po baigimo stoti į aspirantūrą. Tačiau po kiek laiko jis pranešė, kad dėl Telksnių šeimos nepatikimumo jis studijuoti aspirantūroje negali. Ieškant išeities buvo pasiūlyta vykti aspirantūrai į Sibirą, bet dėl KGB ten taip pat nebuvo leista studijuoti. Tačiau toks rektoriaus skatinimas mokslui užvedė Laimučio meilę mokslui visam gyvenimui.

Laimutis Telksnys dar būdamas studentu pradėjo dirbti, tai susidarius tokioms aplinkybėms jis nutarė toliau tęsti darbą Lietuvos valstybiniame projektavimo institute Kaune inžinieriumi. Pirmajame darbe Laimutis sparčiai kilo karjeros laiptais – vyresnysis inžinierius, vėliau – Elektrotechnikos sektoriaus vadovas. Darbo reikalais jam tekdavo dažnai lankytis Maskvoje. Toliau svajodamas apie mokslinę veiklą jis domėdavosi ir galimybe įstoti į aspirantūrą. Atradęs aspirantūros galimybę jis slaptai pateikė dokumentus, parašė referatą (Operatorinių metodų panaudojimas sistemų su elektroninėmis lempomis projektavimui), labai gerai išlaikė egzaminus ir 1957 m. tapo TSRS Mokslų akademijos Automatikos ir telemechanikos instituto Maskvoje aspirantu. Disertacijos vadovu buvo paskirtas vienas garsiausių tuo metu TSRS akademikų, statistinių metodų valdymo specialistas V. S. Pugačiovas.

1960 m. gegužės 19 d. Adolfas Laimutis Telksnys Maskvoje TSRS MA automatikos ir telemechanikos institute apsigynė kandidatinę disertaciją "Automatinio valdymo sistemų statistinė analizė elektroninio modeliavimo įrenginių pagalba" ir įgijo technikos mokslų kandidato laipsnį.

Apgynęs kandidatinę disertaciją Laimutis Telksnys 1960 m. vasarą grįžo į Lietuvą, kur sutiko užimti Specialaus konstravimo biuro (SMSKB) prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos (VSMG) vyriausiojo inžinieriaus pareigas.

1960 m. gruodžio 25 d. vedė Mariją Simą Jūrą Sodnaitytę. 1962 m. susilaukė dukros Audros.

1965 m. spalio 1 d. Laimutis Telksnys įkalbėtas FMI direktoriaus pavaduotojo Vytauto Statulevičiaus perėjo dirbti į Fizikos ir matematikos institutą (FMI) (nuo 2018 m. Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institutas), kur tapo „Atpažinimo procesų sektorius“ vadovu (iki 2010 m.). Nuo tos datos visas Laimučio tolesnis gyvenimas buvo susijęs su darbu šiame institute.

Nuo 1967 m. iki 1993 m. buvo paskirtas Fizikos ir matematikos instituto (vėliau Matematikos ir kibernetikos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto) direktoriaus pavaduotoju.

1977 m. suteiktas profesoriaus vardas.

1994 m. tapo UNESCO katedros „Informatika humanitarams“ vadovu.

Nuo 1991 Lietuvos mokslų akademijos elektronikos ir informatikos mokslų sekcijos pirmininkas.

Nuo 1991 m. iki 2008 m. buvo Lietuvos mokslo tarybos narys.

Plačiau apie Adolfo Laimučio telksnio gyvenimą ir pasiekimus.

Prof. habil. dr. Adolfas Laimutis Telksnys mirė 2022 m. spalio 24 d. Palaidotas Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje, Vilnius.

Pristatymas paruoštas remiantis tinklalapyje lietuvai.lt pateikta informacija